Šeimos gydytoja: “Jūs norite vaistų”
Savaitgalį buvau prevencijos renginyje “Mitybos terapija – medicinos ateitis”. Kalbėta apie prevencinę mediciną ir pražūtingą besaikio gydymo vaistais kelią.
Tačiau ar tikrai vien medikai kalti, mums skirdami vaistus, užuot mokydami keisti gyvenseną ir šalinti priežastis, ne pasekmes.
Konferencijos metu jauna šeimos gydytoja, tik pradedanti savo darbinę karjerą, oponavo: “Nekaltinkite vien gydytojų. Dauguma pacientų norite vaistų, ir dažnai vienos stebuklingos tabletės nuo visko. Aš visada paklausiu, ar jie mankštinasi, ar gerai išsimiega, ar geria daug vandens, ar pilnavertė jų mityba? Dažnai atsakymas būna neigiamas. Tuomet lieka vaistai.”
Prisipažinsiu, manęs tai nenustebino.
Labai daug mano pačios pažįstamų, draugų, ir jaunesnių už mane, renkasi vaistų kelią, kaip saugų ir patikimą, o dažnai ir vienintelį.
Prisimenu vieną pažįstamą gydytoją, kuri buvo susižavėjusi gydomąja mityba, ėmė taikyti savo pacientams papildų terapiją, tačiau greitai pastebėjo, kad pacientai pradėjo “persirašinėti” pas kitus gydytojus. Ji tą prevencinį reikalą greitai baigė ir grįžo prie “senų gerų receptų”.
Bet šiandien noriu trumpai peržvelgti, kaip atsitiko, kad mūsų Vakarų medicina pasirinko kryptį į gydymą vaistais, kai tuo tarpu Rytų medicina liko ištikima prevencijos medicinai – pradedant meditacija, senolių mankšta parkuose, masažais, žaliąja arbata, baigiant žolelėmis, prieskoniais, visaverte mityba. Ir kodėl Vakaruose buvo užmirštas Hipokrato priesakas: “Tegul vaistas būna jūsų maistas, o jūsų maistas tegul būna vaistas”.
Juk geriau nė nepasakyti…
Be vis dėlto…
Senasis ir naujasis gydymo modeliai
Vienas žinomiausių ir įtakingiausių onkologų Sidharta Mukherjee bestselerio „Visų ligų karalius: vėžio biografija” (Pulitzerio premija) autorius (beje, ši knyga išleista ir lietuvių kalba) savo TED pokalbyje pasakoja, kaip atsitiko, kad vakarų medicina pasirinko vaistų kelią.
“Norint kalbėti apie ateities mediciną, reikia pakalbėti apie praeitį, – teigia Sidharta Mukherjee.
Praeityje mes kalbėjome apie paprastą modelį, kuris sutilpo į šešis Žodžius.
Štai šie žodžiai:
Atrask ligą
⬇️
Pritaikyk piliulę
⬇️
Užmušk ką nors
Tai yra senasis gydymo modelis. Jis susiformavo prieš šimtą metų kartu su antibiotikų revoliucija.
Antibiotikai buvo nuostabi medžiaga, sukurta laboratorijoje, kuri patekusi į kūną ir pataikiusi į taikinį užmuša ligos sukėlėją. Taip tokios mirtinos ligos, kaip plaučių uždegimas, tuberkuliozė, sifilis, tapo pilnai išgydomos.
Pvz, nustatai pneumonią – suleidi penicilino – užmuši mikrobą ir išgydai ligą.
Ši mintis, anot pranešėjo, buvo tokia nuostabi, tokia patraukli ir užvaldanti, kad ištisą šimtą metų buvo dirbama pagal šį modelį, jis imtas taikyti ne tik užkrečiamoms, bet ir chroniškoms ligos, tokioms kaip diabetas, hipertenzija, širdies ir kraujotakos ligos, gydyti.
Ir tai veikė.
Bet retai.
Yra nustatyta, kad tokiu būdu, farmakologiškai, galima įtakoti tik mažytę dalį visų cheminių reakcijų, vykstančių kūne. Ir žinote, koks tai procentas?
0,025 proc.
Tiek procentų ligų realiai galima išgydyti, pritaikant vaistą, kaip raktą.
Ką daryti su ta idėja?
“O jei pakeistume metaforą ir grįžtume prie pradinės priežasties, kaip viskas buvo sukurta. Jei apverstume hierarchiją aukštyn kojomis? Ir veiktume ne žemėjančia, bet kylančia seka, nuo apačios. Jei pradėtume nuo savireguliavimo mechanizmą turinčio pusiauautonomio vieneto – ląstelės – ir kiltume į organą, kas sudaro organizmą, žmogų ir tuomet kiltume dar aukščiau, imdami daryti įtaką aplinkai”, – klausia S. Mukherjee.
Anot daktaro, tik prieš gerą dešimt metų pradėta naudoti imuninę sistemą, pavyzdžiui, onkologijai gydyti.
Arba tarkime depresijai.
Čia kalbame net ne apie vaistus, bet apie patį požiūrį, idėją, kurią verčiame aukštyn kojomis.
Vietoj užmušti – auginti?
Galbūt kamieninėmis ląstelėmis? Nors S. Mukherjee labai daug vilčių teikia kamieninių ląstelių auginimui, tačiau iš esmės kalba eina apie organizmo savybę regeneruotis, išnaudoti saviregeneracines, saviatsistatančias ir saviatsinaujinančias žmogaus organizmo funkcijas.
Tam yra skirtas maistas, kuriami maistinių medžiagų koncentratai, aukštos klasės papildai iš maisto.
Bet tam reikia laiko, kol mūsų organizmas prisipildys maistinių medžiagų ir užuot ką nors užmušęs ims auginti.
Visai tai apie gydomosios mitybos mokslo meną, kurį studijuoju ir nepaliauju žavėtis jau visą dešimtmetį.
Šįkart tiek – apie naują viltingą požiūrį tiek į ligas, tiek į mūsų organizmą.
Jūsų Nijolė,
Sveikatos žurnalistė
