Visai neseniai aš buvau tvirtai įsitikinusi, kad su tuo jau esu susitvarkiusi, sėkmingai perplaukiau tą 50-mečio upę, ir nieko, ir kuo tolyn, tuo įdomyn, ir net mokiau moteris nebijoti, čia tik nuotykių pradžia… Ir net pati buvai įtikėjusi, kad su manim viskas „ok“.
Bet štai prieš kelias savaites mane gatvėje susistabdė jaunas vaikinukas ir paprašė atsakyti į klausimą, ar aš, pirkdama prekes, skaitau etiketes. O kadangi aš skaitau ir šiaip esu pati kažkada kabinėjusis prie žmonių su diktofonu, ir žinau, ką reiškia nemalonūs pašnekovai, tai maloniai atsakiau į klausimą. O tada jis paklausė, kiek man metų.
Kas nemėgstate skaityti, įkeliu video čia:
Ir pati negaliu patikėti, bet aš jam pamelavau. Nusimečiau 7 metus. Kodėl? Kam? Mano sąmonė tarsi su viskuo susitaikė, o pasąmonė ėmė ir išlindo, sakydama, kad tiek tam vaikui bus jau per daug.
Nueidama raustelėjau ir pradėjau kikenti, prisiminusi savo knygos „Špylkos ir šlepetės“ heroję Ievą (iš tiesų tą istoriją papasakojo viena mano draugė), kuri ją atvykusiam apžiūrėti jaunučiam daktarui, paklaususiam kadagimus, nesumirksėjusi numetė 7 metus.
Dar daugiau.
Prieš keletą metų aš pradėjau naują tinklaraštį, kur maniau rašysiu apie jaunatvę ilgaamžiškumą ir t.t. Pavadinau jį, kaip man atrodė, labai prasmingai – darneruduo O tada atgulė ant patalo mano mama, aš ją slaugiau ir rašiau dienoraštį iš slaugos ligoninės, kaip yra mirštama, ir aiškiai suvokiau, kad aš čia „pjaunu grybą“ su visa anti-aging industrija. Kad aš pati tarsi neigiu rudenį, neigiu natūralų senėjimą ir prisidedu prie „eidžizmo“.
„Eidžizmas“, kaip ir visi – izmai, (rasizmas, seksizmas, fašizmas ar komunizmas) yra diskriminacija dėl rasės, lyties, socialinio sluoksnio ar, kaip šiuo atveju, dėl amžiaus.
Tačiau įdomiausia, kad „eidžizmas“ yra vienintelis –izmas, nukreiptas prieš patį save labai netolimoje ateityje…
Ir kiekvienas mūsų numestas „žinai, tie seniai“, „tie pensininkai“ ar “ką jūs, norite rasti darbą 45-erių?“ yra nukreiptas prieš save patį jau visai netrukus.
Įdomiausia, kad ši senėjimo baimė ir netgi nepagarba seniems žmonėms nėra natūrali, ji mums primesta mūsų kultūros, kur garbinama jaunystė, bet nuvertinama senų, brandžių žmonių patirtis ir išmintis.
Ir dalies tai susiję ir su mirties baime, ne ji jau yra vis arčiau, iš dalies tai susiję ir su mūsų kultūroje įprastu mirties neigimu ir nemokėjimu nei oriai senti, nei oriai mirti…
O iš tiesų tai nėra ko čia bijoti! Sociologai išmatavo laimės kreivę ir ji yra U formos, pasirodo, mes jaučiamės laimingiausi vaikystėje ir jau persiritę per 50—metį.
Senėjimas yra natūralus ir gražus, kaip ruduo. Jis išlaisvina. Pagaliau darai, ką nori. O jei negali daryti, ką nori, tai gali pakeisti požiūrį ir žiūrėti į viską ramiai ir filosofiškai.
Mūsų nepriima į darbą? Na ir gerai. Susikurkime savo mėgstamą veiklą, gal pagaliau atėjo laikas daryti, ką norime? Beje, penkiasdešimtmečių startuoliai yra daug sėkmingesni, nei 20-30-mečių.
Aš pati po penkiasdešimties išleidau 2 knygas, pradėjau vesti kūrybinio rašymo užsiėmimus, pradėjau savo verslą, Sveikatos žurnalistės projektą, video transliacijas ir galo nematyti. Man smagu, kad galiu būti naudinga, kad kažkam reikalinga mano patirtis, gebėjimai, požiūris į pasaulį, kad galiu kažką pradžiuginti..
Taigi, kviečiu pirmiausia atrasti ir baigti „eidžizmą“ savo galvose. Mėgaukimės mums dovanotu prabangiu trečdaliu gyvenimo, kurio mūsų protėviai neturėjo. Kad tik būtų sveikatos. O aš savo puslapyje papasakosiu, kaip kuo ilgiau išlikti sveikiems ir laimingiems. Kol ateis ta dienaJ))
