Užrašai iš slaugos ligoninės. I dalis. Nieko pikantiška

– Gal nori pasivažinėti su ratukais? – rodau į vežimėlį palatos kampe.
– Ar su tais? Nelabai.
– Kodėl? Nepatiko?
– Maniau, bus geriau. Nieko pikantiška…, – suraukia nosį.
Mano mamai 91-eri. Jai demencija. O gal ir Alzheimeris. Prieš penkis mėnesius ji griuvo ir susilaužė šlaunikaulį. Nuo tada prasidėjo – ligoninė, reabilitacinė, slaugos ligoninė. Ir nežinau, kuriai iš mūsų tas laikas brangesnis. Ji išeina, o aš noriu ją išlydėt. Iki ribos.

– Kaip manai, ar tai buvo sapnas? Ateina pas mane ir sako: „Aš Pranas Žukas. Tavo tėvas.  Kaip tu laikais?“ Sakau – gerai. O kaip tu? Sako: „O labai gerai, aš danguj“. Juk negalėtų būti sapnas, ar ne?”

– Nežinau. Gal tavo tėtis danguj tave pasitiks?

– O, būtų gerai, kad danguj…

– Tai aišku”, – sakau.

Aš linkusi tikėti, kad juos kažkas ten pasitinka. Ir man nebaisu. Kartą buvo atvažiavęs mano tėtis su motociklu ir lopšiuku. Sakė: „,Aldona, aš atėjau tavęs išsivežti“. Gražus toks ir jaunas. Bet tada ji dar nėjo. Nors ji vis dažniau kalba apie kažkokį motociklą rūsyje, su kuriuo važiuosianti namo.

O man smagu, kad ją jau lanko, ir kad ji juos mato…

Kartais vis paklausiu:

– Mama, ar tau dar įdomu? Ar nenusibodo gyvent?“

Klausiu, nes man labai knieti sužinoti, kaip jaučiasi išeinantieji? Kaip bus man, jei sulauksiu tokio amžiaus.

– Kaip kada, kartais jau noriu numirt, kartais ne. Bet kiek Dievulis skyrė, tiek. Kap yr, tep yr”, – juokiasi.

Kokie čia džiaugsmai, galvoju. Bet kai ateinu aplankyti, jai toks didžiulis džiaugsmas, nors ateinu kartą ar du per dieną. Ir kaip čia pamatuosi.

Kai ateina daktaras ir klausia, kaip laikotės, ji visada sako: “okey”. Daktaras šypsosi. Ji atsisuka į mane ir perklausia:

– Ar gerai pasakiau?“. Sakau, kad labai gerai.

Nors daktarą ji dabar laiko kunigu.

– Kunige, man atrodo, aš mirštu.

– Nemirštat, jums tik valgyti reikia daugiau. Okey?

– Okey.

Ji čia visiems patinka. Kol nereikia jos pajudinti, o tada šaukia, kad skauda. Šaukia ant visos ligoninės. Visas slaugutes, kurios keičia jai sauskelnes ar bando pasodinti, ji vadina “davatkomis”.

– Paleiskit mane, davatkos, – šaukia jaunai maloniai slaugutei, kol ši kantriai bando atlikti savo darbą.

O kai atsigauna, sako:

– Ačiū, gražuole.

Kurią čia dieną slaugos ligoninėje susitikome trise: viena draugė atėjo lankyti savo anytos, kita – tėvelio, aš – mamos.

– Ech, merginos, džiaukimės dar, gal po dvidešimt trisdešimt metų susitiksime gretimose palatose. Tik neaišku, ar prisiminim ką nors, – bandau juokauti.

Aš virš slaugos ligoninės  durų pakabinčiau gražų užrašą „Memento mori“ (Atmink, kad mirsi).  Ir tai būtų nieko blogo, netgi labai prasminga. Taip kažkaip egzistensiška. Rimtai. Kai matau, kaip keliant šaukštą, dreba jos ranka, ar kai tepu kremu jos visiškai susilpusias (vieni kaulai) kojas, aš tarsi matuojuosi visą tą seną kūną. Juk kada nors ir aš taip  atrodysiu. Pagal genus, po kokių keturiasdešimties metų. Bet taip bus. Ar man nuo to liūdna? Priešingai, kyla noras gyventi.

– Tu žinai, kaip aš tave myliu?, – sako ji.

– Ir aš tave labai labai myliu.

Kai išeinu, ji visada labai rimtai mane peržegnoja, tada aš ją. Nes tai gali būti paskutinis kartas. Ir tą akimirką tarsi abi tai suprantam.