Istorija bet kuriuo atveju turi turėti pabaigą, net jei ta pabaiga yra pradžia.
Taigi, jau beveik du mėnesiai, kai mano mama išbraukta iš Slaugos ligoninės užrašų ir įregistruota Danguje. Rimtai, tai taip ir įvyko… Dabar jau galiu apie tai rašyti ramiai.
Ir vis tik ji pasirinko išeiti, kai manęs nebuvo. Iš vakaro atėjusi radau ją miegančią ir kvėpuojančią jau visai kitaip. Būčiau labai norėjusi tą naktį pasilikti (turėjau laimę išlydėti tėvelį, užgesusį onkologijos ligoninėje, ir prabangą turėti atskirą lovą, uždegti žvakę). Čia buvo kitaip. Taigi pastovėjau sutrikusi prie jos lovos ir uždariau slaugos ligoninės duris. Kur dėtis? Tai tiesiu taikymu nuėjau į Šv. Ignaco bažnyčią. Ir tai buvo labai gerai. Taip ir atsisveikinau su ja kitame išmatavime.
O kitą rytą, apie 11 valandą sulaukiau skambučio iš slaugos ligoninės. Sesutė apgailestaudama pranešė, kad mama ką tik mirė ir turim dvi valandas atsisveikinti, kol ją pasiims. Atvažiavom. Kaltinau save, kodėl neatėjau anksčiau, juk mačiau, kad iš vakaro mama silpna. Bet nė pati nežinau, kodėl sumaniau laukti pietų. Kažkokia nesąmonė.
Pirmiausia, ką pamačiau, tai tris palatos kaimynes, lyg žvirbliukai sutūpusias ant sofos priešais televizorių. Marija, arba Maša, moteris, kuri gulėjo šalia mamos, apsiverkė ir verkdama ėmė deklamuoti man savo kūrybos eilėraštį: “Dni moi, kak liudi umirajut, očen tiaželo ich choronit” („Mano dienos miršta, kaip žmonės, labai sunku jas laidoti”)… Bedeklamuodama taip įsiraudojo, kad turėjau ją raminti… Jai šokas. Dabar, galvojo, jau jos eilė… Marija, ukrainietė, sudėtingo likimo moteris, karo metu praradusi beveik visus giminaičius, vėliau šokusi balinius šokius, nebloga poetė, kaip matyti, dabar tiesiog ligonė, skaromis apsimuturiavusi galvą, nes viskam alergiška ir viskas skauda…
Mama, kaip ir buvo žadėta, gulėjo už širmos, šalia, ant taburetės, degė žvakelė. Na, tai liūdna. Tačiau tos dvi valandos vis tik man buvo dovana, ji dar buvo panaši į save, ir kūnas dar tik tik išleidęs dvasią. Dvi valandos atsisveikinti. Tada atėjo pietų metas, ir moterims atnešė pietus. Jos susispietė į aną kambarėlį, už širmos, ir liūdnai valgė. O ką darysi.
Po to atvažiavo du vyrai su neštuvais ir maišu. Išėjau iš palatos, bet vis tik viena akimi išeidama žvilgtelėjau, kaip jie Tai daro. Paima už rankų ir kojų nuogą kūną (tik su sauskelnėmis) ir įdeda į maišą. Nereikėjo man to matyti. Kodėl nuogą? Ji namie turėjo tiek paklodžių. Dar naujų, kvepiančių.
Taip, matyt, įprasta, bet ar tikrai?
Tai štai prisipažinsiu dabar, kodėl žvilgtelėjau. Šiaip gal būčiau ir nestabtelėjusi tarpduryje, bet prieš kelias dienas kaip tik buvau pažiūrėjusi japonų filmą “Departures” (Išvykstantieji) – tuo metu žiūrėjau ir skaičiau apie mirtį viską, ką rasdavau. Tas filmas yra apie morgo tarnautojus, veikiau palydėtojus, kurie kūną sutvarko ir perrengia taip subtiliai, pilnais pagarbos ritualais, artimųjų akivaizdoje. Pagarba mirusiajam išvystyta iki meno. Verta pažiūrėti filmą. Bet nežiūrėkite, kaip tai vyksta Lietuvoje. Nė akies krašteliu. Ir apskritai, tokiu metu reikėtų susikurt imunitetą įvairioms smulkmenoms, kaip antai nugirstam dalykiniam pokalbiui prie rūbinės.
– Ar Bytautienę išbraukėt?
– Išbraukėm.
Na kažkaip jautriai žmogus reaguoji, kaip ima vat taip ir išbraukia visą nuostabų gyvenimą. Po šimts.
Užtat kitą dieną ją prirašė. Turėjau nueiti į Šv. Jurgio bažnyčią, nes mama priklausė tai parapijai, ir pranešti, kad parapijietė mirė. Jauna darbuotoja atsinešė didelę knygą, paklausė mamos vardo ir pavardės, jos tėvų vardų ir pavardžių, net mano senelės mergautinės pavardės, ir vaikų vardų. Ir ją įrašė, kaip supratau, į kitą karalystę. Ir, dievaži, pasijutau kur kas geriau. Kur kas. Priregistruota ir yra priregistruota. Faktas.
Turėjau pakankamai laiko atsispausdinti jos jaunystės nuotraukų iš Kaltinėnų miestelio, iš tremties Sibire, iš antros tremties Karagandoje, kur ji išvyko tekėti už mano tėvelio, ką tik grįžusio iš lagerio. Ir jos eilėraščių, kurie man anksčiau nelabai patiko… O dabar skambėjo taip, kaip mąstė romantiški ir sentimentalūs žmonės kartos, kai romantika nebuvo blogo skonio ženklu. Štai vienas iš jų.
„Krinta jau lapai gelsvi ir raudoni
Dega žarijom po kojų
Eini per lapus, prisimeni savo skausmus
Jie tylūs, bejėgiai guli ant tako
Gal greitai užklos ir tąvąjį kapą
Gyvenimas ilgas ir trumpas
Skausmas ir laimė sukas ratu”…
Sakydavo, kad ją kažkas naktį meta iš lovos, ji imdavo tušinį ir tokį žalią mokyklinį sąsiuvinį, ir rašydavo tas savo eiles. Kartais joms pritaikydavo melodiją. Pasišaipydavom. Bet dabar man graudžiai gražu.
Atsisveikinau ne su savo 92-ejų mama, o labai gražia, jauna moterim. Su ypatingu gyvenimu. Sunkiai susigyvenau su visai nepažįstamu, per stipriai pagrimuotu mamos veidu. Nežinau, ar pakeistu mirties, ar suformuotu specialistų.
Pirmiausia ji prisapnavo savo žentui, tik kitą naktį man. Supratau, kad ji jau prirašyta Danguj. Ir gal važinėja su mano tėveliu raudonu motociklu, nes, sako, ten pildosi slapčiausios svajonės. Gal verda jam barščius… Bet tikrai žinau, kad ten tęsiasi nuostabus gyvenimas. Kas jau kas, o ji tikrai per kančias tai išmeldė.
Prisimenu vieną paskutiniųjų pokalbių, kai ji jau norėjo mirti ir tarsi būdama pereinamame būvyje suvedinėjo sąskaitas.
– Mirti noriu… Tetušis (taip ji vadino savo vyrą, kai jis tapo seneliu) man buvo geras. O aš jam gera… Valgyt išvirdavau.
– Kaip manai, mamyt, ar danguj reiks valgyt virt?
– Jeigu reiks, tai ir išvirsiu, jeigu ne – irgi gerai. Gudri esu, ar ne? – tyliai šyptelėjo.
Myliu tave, mam. Juk esi.
5 komentarai. Leave new
Nijole, paprastai apie nepaprastus jausmus rašai ; jau paleisi mamytę- juk jau prirašyta ten, aukščiau…
Nijolė, ačiū, kad pasidalinai… Pamenu mudviejų paskutinį trumpą pasisveikinimą, kai buvai kitokia…, pajutau, bet nežinojau kodėl… Apkabinu tave ir žaviuosi kaip moki apsakyti, praskleisti, ką jauti! Bük laiminama ir… rašyk!
… ta pati Salomėja
Priregistruota ♥ Amžiams
paverkiau…. ir už save ir už tavo a.a. Mam…..
Nijolyte, verkiu… Parašei tai, kas gulėjo du mėnesius ant širdies. Prieš du mėnesius išlydėjau tėvelį pas mamytę. Neatsisveikinau su juo, nepaskambinau jam tą vakarą, kai dar buvo gyvas… O ruošiausi, bet nepaskambinau!!! Lig šiol dėl to negaliu sau atleisti… O kitą dieną sesė rado jį mirusį, išgriuvusį iš lovos… Viena mintis guodžia – jis labai norėjo pas mamytę, pas savo Lioniutę – taip ją visą gyvenimą vadino. O dabar jie kartu. O gal tikrai verda tuos barščius ar važiuoja raudonu motociklu… Dėkui, Nijoliuk, dėkui…